Pirmyn Nemesk kelio del takelio

Bakanauskų ežerėlis

Žemyninių kopų apsuptyje plyti nedidelė Bakanauskų pelkutė su liekaniniu Bakanauskų ežeru. Pats ežeras ir jam augant susiformavusi pelkė atsirado ištirpus nuo besitraukiančio ledyno atitrūkusiam ir po sąnašomis palaidotam ledo luitui. Nuo pelkės pakraščio iki ežero nutiestas lieptas, kuriuo eidami galėsite pamatyti visą pelkių augalijos įvairovę, pasigrožėti pelkių spalvomis ir pasimėgauti kvapais.

Klonių kalno Gaidžio kopa

Kopos – ne tik Kuršių nerijos simbolis. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, bet visos jos jau nebejudrios – smėlį sustabdė medžiai, žolinė augmenija. O štai ši kopa dar gyva: ji dar slenka ir, padedama vėjo, stengiasi kovoti su augalais, pildama ant jų baltą smėlį. Čia auga rugiaveidės, kur ne kur pūpso smiltyninio šepetuko kuokštai.

Mančiagirės kaimas

Abipus Ūlos stūkso kupetinis Mančiagirės kaimas, į kurį subėga keliai iš Varėnos, Žiūrų, Marcinkonių ir Zervynų. Chaotiškas, su gamtinėmis ribomis natūraliai susiliejęs kaimas – tikra archajinė retenybė, atsitiktinai išvengusi XVI a. karalienės Bonos vykdytos pertvarkos, kuomet buvo formuojami gatviniai kaimai. Tokiuose senuosiuose kaimuose gyvendavo ištisos žmonių kartos.

Margionys

Margionys – tai kaimas Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Nors kaimas nedidelis, tačiau čia yra net keletas įdomių turistus traukiančių objektų. Vienas jų - Margionių klojimo teatras, įkurtas 1920 m. ir menantis tarpukario laikus. Pirmąjį spektaklį – A. Vilkutaičio-Keturakio komediją "Amerika pirtyje" – pastatė mokytojas Teofilis Sukackas. Vėliau kaimo spektaklius režisavo J. Gaidys. Nepriklausomoje Lietuvoje klojimo teatras atgimė. Vietinės dainininkės iki šiol dainuoja J. Gaidžio sukurtas ir iš tėvų ir senelių išmoktas dainas. Kaime nėra šeimos, kurioje nebuvo nevaidinusių kaimo teatro vaidinimuose. Gyvoji tradicija tęsiasi. Būtina aplankyti ir Skroblaus upelio ištakas - Bobos Daržo šaltinį. Čia požeminiai vandenys veržiasi iš giluminių vandeningų sluoksnių aukštyn. Telkiasi paviršiuje nedideliuose duburiuose, o ištekėję renkasi į vieną vagą – Skroblaus upelio ištakas. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir kartu tokio vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Pasakojama, kad čia, "Bobos daržo" šaltinyje, atsirasdavo visi Margionių kaimo vaikai, kuriuos tėvams "šalcinio duobelėje" pagaudavo sena moteriškė. 1996 m. rudenį Skroblaus kairiajame krante archeologai aptiko daug titnago skaldos ir skaldytinių, pagal techniką priskirtinų paleolitui. Buvo rasta titnago kasyklų, dirbtuvių ir gyvenviečių, ir šis kompleksas datuojamas apie IX tūkstm. prieš mūsų erą. Gamtos paminklų gausiame Margionių kaime auga keturkamienė Lietuvio liepa. Kaip gera pastovėti pavėsyje po milžinišku, bitėmis dūzgiančiu medžiu ir svaigti nuo jo aromato... Ar žinote, kad liepos net perkūnas lenkiasi, beveik niekada netrenkia? Mat liepos brazde ir medienoje, kad ir nedaug, yra aliejaus. Dėl to ji prasta laidininkė.

Meškos šikna aukštapelkė

Pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai. Sausesnėse vietose auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių stiebeliai. Keliaujant Aklažerio link, kairėje pusėje atsiveria tvoromis aptverti laukai, vadinami Prūdais. Šalia Marcinkonių kaimo esantį raistą vietiniai dzūkai taip praminė todėl, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, kad šie nenuklystų tolį į pelkę: "Žiūrėk, meškos šikna ten už medžio!"

Musteikos etnografinis kaimas

Musteika – etnografinis kaimas Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, 12 km į pietus nuo Marcinkonių ir 4 km į rytus nuo Kabelių. Viena iš nedaugelio labiausiai į pietus nutolusių Lietuvos gyvenviečių. Per kaimą teka pavasariais ištvinstantis Musteikos upelis.

Mišraus plano kaimo struktūra susiklostė XVIII a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, ji susideda iš 5 sodybų grupių – kaimo šiaurinėje ir rytinėje pusėse sodybos išdėstytos padrikai, kitur – pagal gatvinio kaimo planą. Išliko XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vertingų etnografinių pastatų: viengalių ir dvigalių pirkių, klėčių su prieklėčiais, tvartų, kluonų. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1785 m. Varėnos dvaro žemės inventoriuje. XIX a. per kaimą ėjo Vilniaus ir Gardino gubernijų riba. XX a. pradžioje kaimas išsiplėtė. Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 63 žmonės, iš kurių visi užsirašė lietuviais.

2006 m. kaime įsteigtas Senovinės dzūkų bitininkystės muziejus,[5] jam pastatyta klėtelė iš tašytų rąstų.

Orientacins Startas/Finisas

Sodyba Igne

N53° 59.296' E24° 02.773'