Lok. Stok arba Sauk!

Adamavo ąžuolas

Adamavo kaime esantis ąžuolas - valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Ąžuolas auga Sirvėtos kraštovaizdžio draustinyje, Adamavo dvarvietėje. Adamavo ąžuolas yra įspūdingas, išskirtinis savo dydžiu ir be galo vertingas senas medis. 1999 metais jis paskelbtas respublikinės reikšmės saugomu gamtos paveldo objektu – medžio genetika, augavietės sąlygos ir žmogaus elgesys lėmė, kad dabar šis ąžuolas yra šimtmečius skaičiuojantis medis milžinas. Jo kamiene yra drevė, į išorę atsiverianti keturiomis angomis, o pietrytine kamieno puse nuo lajos žemyn leidžiasi didelė žaibo palikta žymė. Kelios apatinės kamieninės šakos yra išdžiūvusios, tačiau apmirusios šakos ir negyva mediena – tai neatskiriama medžio sąsaja su branda. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 715 cm Aukštis - 26,5 m Lajos projekcija - 21 m Amžius – apie 600 metų Saugomu paskelbtas 1999 m.

Didžiasalio apžvalgos bokštas

12,5 m aukščio.

Dvikamienė pušis

ME12
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.209142,25.606999
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

E-Hunt Saudykla

N55° 07.645' E26° 13.590'

Etnokultūrinis Didžiasalio kaimas

Tai 46 sodybų pailgo plano, smulkios erdvinės struktūros gatvinis kaimas, įsikūręs 16 a. viduryje Šventelės slėnyje, kurį kerta Miškinėlės upelis, ištekantis iš Miškinio ežero. Iš pietų pusės "Salą" skalauja Švenčionių aukštumos banguotos kalvos. 1741 metais gyvenvietę sudarė 7 sodybos, kuriose buvo įsikūrę 16 gyventojų. Dar nuo caro laikų kaimas priklausė įvairiems valdininkams: Švenčionims, Zablatiškei, Ceikiniams, Kaltanėnams, Šventos dvarui... Kito ir pats gyvenvietės vardas. Caro metais kaimas vadintas "Didžiuoju kaimu", "Didžiuoju sodžiumi". Patys gyventojai dažnai savo kaimą vadina "Salomis" ar "Sala". 1940-1945 metų laikotarpiu du didžiuliai gaisrai sunaikino didesnę dalį pastatų. 1991 metais buvo jau 30 sodybų... Išlikę 4 autentiški kluonai, XIX a. 4 svirnai šoniniais priesvirniais, 6 pirkios, 5 pirtys ir 3 rūsiai – architektūros paminklai. Būtent dėl šio architektūrinio ir kultūrinio paveldo 1971 metais gyvenvietėje esantys pastatai paskelbti kultūros paminklais. Didžiasalio etnokultūrinį draustinį sudaro 42 sodybos. Taip stengiamasi išsaugoti autentišką, tradicinę statinių architektūrinę išraišką, gamtinę aplinką.

Januliškio maumedžiai

anuliškyje tarpukario metais dar egzistavo parkas, pasodintas grabės (grafo) Nemčinsko. Iš dabar išlikusių alyvų bei sibirinių maumedžių matyti, kad parkas užėmė maždaug 3 ha plotą. Pagrindiniai mums žinomi šio parko akcentai buvo alyvų alėjos ir eilėmis pasodinti sibiriniai maumedžiai. Nupjovus vieną maumedžio sausuolį, nulaužtą per 1982 metų vėtrą, paskaičiuota, kad šiems maumedžiams yra jau per 140 metų. Tai unikalus Lietuvoje atvejis, kad sibiriniai maumedžiai, kuriems Lietuvos klimatas iš esmės netinka, viršijo 30 metų amžiaus barjerą, ties kuriuo suklupo visi kiti Lietuvoje sodinti sibiriniai maumedžiai. Šiuo metu Januliškyje stovinti apleista medinė ir raudonų plytų ferma savo išvaizda gali priminti dvaro ūkinį pastatą (arklides ir pan.), tačiau nieko panašaus. Ši ferma pastatyta dar 1955 m., iškirtus visą eilę alyvų. S. Kadzevičienė iš Antaviešės kaimo dar prisimena tuo metu kilusį ažiotažą, kai raunant minėtas alyvas neva buvo surasta aukso.

Kaltanenu ugdymo ir turizmo centras

N55° 15.232' E25° 59.807'

Karjeras, pagazuot

KARJIERAS
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.233053,26.029386
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Kertuojos piliakalnis

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 50 m. į Rytus nuo Kertuojų ežero rytinio kranto. Aikštelė ovali, pailga, 55x28 m. dydžio. Aikštelėje rasta lipdytos keramikos, trinamosios girnos.

Kretuonų etnografinis kaimas

Kretuonys – etnografinis gatvinis kaimas Aukštaitijos nac. parke, Švenčionių rajono šiaurėje. 

Kretuonų apylinkės apgyvendintos XV a. – XIV a. prieš m. e. Atliekant archeologinius tyrimus 1979 m. ir 1996–1997 m. rastos neolito ir bronzos amžiaus Kretuono gyvenvietės. Į vakarus nuo Kretuonų kaimo, tarp Kretuono ir Švento ežerų, miške yra , VI a. – XI a. Kretuonų pilkapynas. Apie XVII a. dėl karų ir marų kaimas buvo beveik sunykęs, vėliau vėl atsistatė.

Kretuonų kaimas susiklostė XVI a. antroje pusėje per Valakų reformą ir išsaugojo seną gatvinę užstatymo struktūrą kaip gatvinis rėžinis kaimas. Palei vieną pagrindinę gatvę iš abiejų pusių daugiausia statmenai į gatvę išdėstytos sodybos. Gyvenamieji namai galais atsukti į gatvę, už jų toliau stovi ūkiniai pastatai. Išliko vertingų sodybų su XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės pastatais – pirkiomis, svirnais, tvartais, kluonais, pirtimis, bei smulkiosios architektūros statiniais – kryžiais, šuliniais, aviliais. Čia galima rasti senovines, į kertes suleistų stambių rąstų trobas, dviaukščius svirnus su balkonėliais.

(nuotrauka iš Panoramio.com)

Labanoro mūšio vietos kompleksas

Prieš 70 metų (1945 m. kovo 11-13 d.) Labanoro girioje vyko vienas iš didžiausių Lietuvos partizanų mūšių su NKVD kariuomene. Šiandien, švęsdami savo Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, didžiuojamės garbinga praeitimi. Didžiuojamės laikotarpiu, nulėmusiu paskutinį mūsų istorijos tarpsnį – pokario pasipriešinimo kovomis, tapusiomis reikšminga moralinė investicija į ateityje atgimsiančią Lietuvos valstybę. Bene kiekvienoje Švenčionių rajono seniūnijoje yra vietų, liudijančių svarbius mūsų istorijos įvykius – pokaryje vykusias laisvės kovas. Atminimo ženklų kompozicija ženklina vietą Labanoro girioje, kurioje žuvo apie 80 rezistentų. 3 kilometrai nuo Kiauneliškio, Linkmenų girininkijos 91 kv. 1944 m. rudenį savo žeminę įsirengė LLA Vytauto apygardos Tigro rinktinės Apolinaro Juršio - Vytenio partizanų būrys. Žeminė buvo 8x 6 m ploto, 2 metrų gylio, sienos ir lubos iš rąstų, lubas dengė metro storio žemių sluoksnis, turėjo 6 šaudymo angas. Dabar žeminių vietoje – užžėlusi duobė, išlikusios taip pat virtuvės, maisto sandėlio vietų duobės, išsišakojusių apkasų liekanos. Už kelių šimtų metrų žeminę buvo įsirengęs kitas partizanų būrys, vadovaujamas A.Krinicko - Romelio. Jų žeminė buvo panašaus dydžio, iš abiejų jos galų vedė landos su beveik 10 m ilgio išsišakojusiais apkasais. Už 15 metrų buvo įrengtos pusiau žeminės arkliams bei virtuvės žeminė. Tokie gerai įtvirtinti bunkeriai buvo rengiami tik partizaninio karo pradžioje, kai miškuose telkėsi didžiausias skaičius partizanų, susiskirsčiusių į didelius, gerai organizuotus būrius. Minimuose „Vytenio“ būrio vadinamame „Margio“ bunkeryje ir „Romelio“ būrio – „Kauno“ bunkeryje buvo po 60 vyrų, daugiausia iš Šiškinių, Krivasalio ir kitų aplinkinių kaimų. 1945 m. kovo 11 d. rytą bunkerius apsupo NKVD kariuomenės 500 karių dalinys. Romelio būrio partizanai kontratakavo ir atstūmė priešą 200 m. Vėliau, įvertinę padėtį ir pamatę, kad priešo pajėgos yra žymiai gausesnės, jie nutarė trauktis, žeminėje gintis liko 15 šio būrio partizanų. Vytenio būrio partizanai nesitraukė ir kovojo visi. Temstant prie mūšio vietos į pagalbą priartėjus V.Žaliaduonio - Roko ir J.Kimšto - Dobilo partizanų kuopoms enkavedistai nuo „Margio“ bunkerio šiek tiek atsitraukė. Deja, kuopų vadams klaidingai nutarus, kad apsuptieji yra arba prasiveržę, arba žuvę, abi kuopos netrukus pasuko atgal į savo stovyklavietes. Gerai įrengtuose bunkeriuose partizanai toliau sėkmingai gynėsi. Tik kovo 12 d. vakare, atvykus papildomoms enkavedistų pajėgoms, buvo įveikta paskutinė „Vytenio“ būrio žeminė. Berlyno šturme dalyvavęs rusų karininkas lindo į bunkerį ragindamas partizanus pasiduoti. Tačiau niekas nepasidavė, kovojo iki paskutinio šovinio. Pasibaigus šoviniams, enkavedistai visus partizanus įskaitant ir Apolinarą Juršį – Vytenį tiesiog palaidojo gyvus, užpylė žemėmis bunkerio duris ir šaudymo angas. Žuvusiųjų partizanų kūnai NKVD įsakymu buvo nuvežti į Kiauneliškio geležinkelio stotį, o iš ten siauruoju geležinkeliu į Švenčionis. Švenčionių geležinkelio stotyje partizanų kūnai visą parą išgulėjo atviruose vagonuose, paskui pelkėje netoli Švenčionių prie Cirkliškio sumesti į duobę ir užkasti. Pasibaigus partizaniniam karui, visu sovietiniu laikotarpiu potencialios nekilnojamosios partizaninio paveldo vietos buvo ignoruojamos, tarsi paliktos savaiminiam nykimui. Atkūrus nepriklausomybę, imtasi priemonių siekiant išsaugoti okupacinių išgyvenimų patirtį, įamžinant, įpaveldinant, aprašant buvusius įvykius. Švenčionių rajono Sąjūdžio iniciatyva 1990 m. žuvusių partizanų atminimui prie Cirkliškio įrengtas memorialas (Projektavo Juozas ir Valerionas Jakštai). Svarbiausias memorialo akcentas – pražambiai akmenų mūro sienelės įtaisytas metalinis kryžius ir greta pastatytas medinis koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra, įrėžti svarbiausi žodžiai – „KAS ŽUVĘ UŽ LAISVĘ – NEŽUVĘ“. Metalinėse plokštėse įamžintos žuvusiųjų pavardės. Memorialo teritorijoje žuvusiųjų artimieji dar pastatė medinių kryžių ir antkapinių paminklų. 2003 m. rugsėjo mėn. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant „Atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams“ programą, Labanoro mūšio „Margio“” ir „Kauno“ bunkerių vietose pastatytos atminimo ženklų kompozicijos. LR Vyriausybės 2008 vasario 13 d. nutarimu Nr. 155 Labanoro mūšio vietos kompleksas paskelbtas kultūros paminklu. Kultūros paminklais skelbiami vertingiausi, nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai, svarbūs etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, atspindintys Lietuvos valstybės istorijos ir visuomenės raidą. Toks reikšmingas Lietuvai Labanoro mūšio vietos kompleksas, turintis aukščiausią - kultūros paminklo - statusą.

Liepų pavesine

ME1
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.192677,26.203422
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Lino verdenė (šaltinis)

Lino verdenė yra pušynu apaugusios kalvos šlaito apatinėje dalyje, arti Sėtikio ežero. Aukščio skirtumas tarp šaltinio ir Sėtikio ežero tik 0,85 m. Šaltinis yra krentantis, jo išeiga sutelkta, nemigruoja. Šios išeigos (duburio) ilgis 1,5–1,8 m, plotis 0,45–0,5 m ir talpinasi pasagos formos baseinėlyje, kuris nuo ežero pusės patvenktas akmenine sienele ir yra 40–47 cm gylio. Dugnas kietas (smėlis su nedideliais rieduliais), daug kur pasidengęs žaliadumbliais ar rudadumbliais. Vanduo iš baseinėlio persilieja per akmeninės sienelės viršų ir nuteka į Sėtikio ežerą 15–20 cm pločio ir apie 8 cm ilgio sekliomis trimis vagomis. Likusi, aukštesnė, t.y. virš šaltinio išeigos duburio esanti sufozinio cirko dalis yra priaugusi vešlios žolės, želia asiūkliai ir kitokie drėgmę mėgstantys augalai. Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, bekvapis, jo skonis šiek tiek primena pelkių su geležimi vandenį. Vasarą vandens temperatūra siekia 8,0°C (1999-06-03). Žiemą neužšąla. Bendra mineralizacija – 225,4 mg/l. Tai gėlas, vidutinio kietumo, pagal cheminę sudėtį hidrokarbonato magninis kalcio vanduo. Lyginant su gėlo geriamojo vandens kokybės standartais (maksimaliai leistinomis komponentų koncentracijomis) šaltinio vanduo turi maždaug 3,3 karto didesnį geležies kiekį. Lino verdenės šaltinio debitas yra 5,88 l/s arba 507,67 m³ per parą. Anksčiau iš šaltinio vanduo veržėsi smarkiau, debitas sumažėjo po aplinkinių teritorijų melioracijos. Iš lauko akmenų sumūryta nauja 30 cm pločio ir 60 cm aukščio patvankos sienelė (anksčiau buvo medinė) su 3 latakais viršuje, kurie yra iš bazaltinio pjauto akmens. Sufozinio cirko šlaito apatinė dalis sutvirtinta įspaustais į minkštą gruntą 20–30 cm skersmens rieduliais, kurių didžioji dalis yra po vandeniu. Ypač įspūdingas šaltinis žiemą. Senesni žmonės pasakoja, kad šlaite, aukščiau Lino verdenės, kur yra likusi gana lygi vieta, maždaug prieš 50 metų stovėjo trobelė, kurioje kažkokia moterėlė už pinigus pardavinėjo šaltinio vandenį. Tokiu būdu ji prisitaupė tiek pinigų, jog už juos kažkur nusipirko gerą namą... 1985 metais Lino Verdenės šaltinis paskelbtas respublikinės reikšmės hidrogeologiniu gamtos paminklu. Aplinka pritaikyta lankymui: įrengta pavėsinė, suoliukai, dviračių stovai, medinis lieptas, akmenimis grįstas pėsčiųjų - dviratininkų kelias, vedantis link šaltinio.

Medžiai

ME6
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.166594,25.837278
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Medžiai šalia kelio

ME2
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.150443,26.238114
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Meeedžiai

ME7
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.161707,25.848347
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Partizanų kapai ir bunkeris

bunker partizan
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.222492,26.25499
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Piramidinis Stanislavavo ąžuolas

Šis išskirtinės vainiko formos ąžuolas yra buvusioje Stanislavavo dvarvietėje. Tai dvaro sodo puošmena. Piramidinis ąžuolas kurio lajos plotis yra 3 m. Ąžuolas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos objektų.

Poilsio vieta

ME13
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.195678,25.654889
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Senadvario (Švenčionių) apžvalgos bokštas (26 m)

Stanislavo dvaras

Stanislavavo kaimas garsus kaip dvarvietė. Istorikas Virginijus Jocys, tyrinėjęs dvaro istoriją, teigia, kad 1775 m. dabartinis Stanislavavas, tada vadintas Jukiškės dvaru, priklausė dvarininkams Ignacui ir Mateušui Šileikoms po tėvo Juozo mirties. Iš jų dvarą nusipirko Stanislovas Chaleckis, kilęs nuo Gomelio. Matyt, pagal naujo savininko vardą ilgainiui ir dvaras pradėtas vadinti Stanislavavu. „Chaleckiai – garsi giminė Lietuvoje. Kai kurie jos palikuonys su Voluine ir Kijevu atiteko [Lenkijos] Karalystei“. 1775-1785 m. dvaras priklausė Stanislovui Chaleckiui . XX a. pradžioje ši dvarvietė buvo laikoma viena geriausių Švenčionių apskrityje . 1908 m. dvarą įsigijo pulkininkas Eduardas Gajevskis. Po Pirmojo pasaulinio karo ši teritorija priklausė Lenkijai. Apie tą dvaro laikotarpį informacijos neišlikę. Po karo dvaro rūmuose veikė Kultūros namai, buvo kolūkio kontora . Dvaro sodyba įkurta XIX a. antroje pusėje. Sodybą sudaro buvę rūmų, pieninės ir arklidžių pastatai. Rūmų fasadai saikingai dekoruoti klasicistinio stiliaus dekoro elementais, stogas dvišlaitis. Rūsio sienos akmenų ir plytų mūro. Pieninė statyta XX a. pradžioje, sienos plytų mūro, tinkuotos. Sodyba avarinės būklės .

Stanislavo ąžuolas

Važiuoti lėtai

STOPLETAI
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.100403,25.473526
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Ąžuolas

ME10
by KAUNASCoordinates (lat,lon): 55.101241,25.548746
Elevation: 0 meters

Upload your waypoints to wikiloc.com →

Šaukšteliškių ąžuolas

Saugomas gamtos paminklas. Šiam nuostabiam medžiui 600 metų. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos ąžuolas, stovintis puikioje vietoje prie upelio vingio. Čia puiki vieta pasivaikščioti, pasisemti energijos ir žemuogių pasmaguriauti.